Ilgiuosi tavęs, meile mano, pavargau gyventi be tavęs, gyvenu prisiminimais, gyvenu ta vasara. Ir kaip sugrąžinti laiką atgal, kaip tave apkabinti, kaip naktį užmigt be ašarų, kaip sau atleist, kad tave palikau? Su tavim jaučiausi graži, su tavim buvau graži. Visi taip sakė, o aš netikėjau. Dabar žiūriu į dangų, į tą patį, po kuriuo buvom kartu, o dabar tik aš viena... Ir skausmas veržia krūtinę, trūksta oro, negaliu kvėpuot be tavęs ir tavo meilės ir nieks neįtikins, kad tai buvo klaida ir nieks neužgesins to, ką jaučiu. Šis jausmas manyje gimė, gyvena ir mirs...Šiandien muziką girdžiu... Ten toli, tokią tylią ir ramią. Širdį šaltis mano jau kausto. Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs. Daug prabėgo dienų jau ir metų, daug vaikinų jau buvo kely... Bet tavęs, mano meile, brangusis, neužmiršau net tamsiausioj nakty. Vis prisimenu tavo akis kaip žibintą, kaip tą saulę nakties vidury. Tai beprasmiška? Ne, tai didinga! Juk tu vienas šitai gali. Aš sugrįšiu kadais dar į pasaką, nes tikrovė beprasmiška jau. Atsisuksiu, priglusiu tą naktį, tu suprasi, nes tikiu, kad širdy man junti tą patį...